BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuviškos “e” komercijos aušra?

Optimum 7 nuotr.

Optimum 7 nuotr.

Pastaruoju metu ne vienas mūsų turbūt pastebėjo, vis didėjantį elektronines parduotuves reklamuojančių skydelių skaičių. Nereikia daug proto, kad suprastum, jog tai reiškia vieną – smarkiai augantį tokio tipo parduotuvių skaičių. pigu.lt, gera-kaina.lt, varle.lt, 1a.lt, mediashop.lt, computershop.lt, fortakas.lt, imk.lt, varle.lt ir krūva kitų, didesnio ar mažesnio svorio šios rinkos kūdikių ir „vilkų“. Šalies ekonomikai kritus grimztant dugnan, žmonės, turintys pinigų atsisuko į elektroninę erdvę, bet ar ji bus tuo šiaudu, gelbėjančiu jų pinigus?

Kodėl atrodo, kad Lietuviškoje “e” komercijoje prasidėjo aušra?

Prielaidų tokiai situacijai ieškoti ilgai nereikia. Greičiausiai, įtakoti ekonominio smukimo, verslininkai perskaitė ar prisiminė patarimus „būti kitokiais“, „ieškoti naujų erdvių“ ir pan. Anksčiau jie tam laiko neturėjo, o kuomet nereikia nuolat atsakinėti į susidomėjusių butais pirkėjų skambučius, kai parduotuvės tuščios, o pajamos akivaizdžiai smunka, tuomet yra laiko pagalvoti ir „atrasti“ naujas erdves, ypač tuo atveju, kai visokie, neva solidus interneto leidiniai tiesiog prikrauti „specialistų“ straipsnių apie „e“ naudą ir galimybes… Bet ir juos turime suprasti, juk jų įmonės ir padeda realizuoti tuos „kitokius“, „išskirtinius“ , „veržlius“ , „novatoriškus“ ir t.t. sprendimus. Paradoksalu, tačiau, neseniai viename tyrime buvo paskelbta informacija, kad ekonominį sunkmetį geriausiai „pakelia“ būtent standartine (senąja/ne elektroninę ir t.t.) veikla užsiimančios įmonės.

„Gulintis pinigai yra mirę pinigai“ pasakys ne vienas ekonomistas. Matyt, čia situacija yra panaši – žmonės, sukaupę pinigų iš kitų verslų, kurie mūsų šalies „e“ versle gali būti laikomi pakankamai „solidžiomis investicijomis“, bando duoti jiems „eigą“, tikėdamiesi, kad tai galbūt pasiteisins.

O duoti eigą, išties, nėra taip ir sunku, ypač, todėl, kad tie žmonės darė „realų“ verslą. Tai jaunuoliams, kuriems ir būdingas polinkis į „e“ verslą, sudėtingais gali pasirodyti derybų, logistikos, atsiskaitymų ir t.t. procesai. Tiems, kas jau turi patirties realiame versle – tai vaikų žaidimai, o problema tik viena – kaip patekti į internetą.

Ir čia, naujai atėję žmonės, turi mažai bėdų – įveskite į „google“ užklausą „elektroninė komercija“ , „elektroninių parduotuvių kūrimas“, „elektroninės parduotuvės“ ir jus pamatysite, kad aš rašau ne šiaip. Užklausa „elektroninių parduotuvių kūrimas“ – pateikia net 336 000 (žiūrėta 2010 sausio 11) atsakymų – turite pinigų, turėkit tik tiek laiko, kad galėtumėte išsirinkti geriausią variantą. Tačiau visiškai nebūtina mokėti dešimčių tūkstančių tiems, kas jums suprogramuos ją „nuo nulio“ – jei turite giminaitį, kuris bent šiek tiek išmano kodą ir dizaino keitimo būdus – rinkoje yra ne vienas nemokamas sprendimas, kurį, jau minėtas giminaitis arba dar neminėtas draugas lengvai adaptuos. Nenorite žaisti ir eksperimentuoti – parduotuvę galite išsinormuoti vietą kokiame „prekybos centre“ arba visiškai savarankišką produktą, mokėdami tik kelis šimtus litų.

Kaip matot, patekti į rinką yra daug galimybių ir patekimas į ją yra gana paprastas. Poreikis duoti „eigą pinigams“ ir šio poreikio įgyvendinimo paprastumas, manau, ir buvo pagrindinė sąlyga dabartinei „e“ komercijos aušrai Lietuvoje. Tačiau graži, gerai nuteikianti pradžia jokiu būdu nereiškia gero rezultato, todėl trumpai pašnekėkime ir apie tai, kuo visa tai gali pavirsti.

Dreifuojantys laivai, kurie pasitiks pražūtį

Nevyniojant į vatą, galiu pasakyti tai, kad, mano nuomone, lietuviškos elektroninės komercijos laukia gana niūri perspektyva. Didelis parduotuvių kiekis anaiptol nereiškia, kad prasidėjo nauja era. Greičiau, ypač tokiu metu, ši, mano taip pavadinta „aušra“, padarys meškos paslaugai Lietuvos elektroninei komercijai, savo atveju sukurdama regimybę, kad perspektyvos šioje srityje nėra. Teiginys, visuomet turi būt argumentuotas, todėl apačioje nurodysiu kelias, mano manymu, pagrindinės priežastis, kurios sąlygos didžiosios daugumos tokių prekyviečių žlugimą.

Anksčiau neminėjau, tačiau „e“ aušrą, jei pastebėsite (jot), sąlygoja ne kas kitas o visokia elektronine įranga prekiaujančios parduotuvės. Jos prekiauja kompiuteriais, mobiliais telefonais, televizoriais ir pan. Bėda tame, kad žmonės šiuo metu į tai neinvestuos. Beveik 300 000 tūkst. šalies gyventojų (o tai primityviais paskaičiavimais yra septintadalis Lietuvos gyventojų) dabar didžiausias klausimas yra kaip išgyventi su 650 litų bedarbio pašalpa. Kitai daliai darbo vietos dreba, algos braukiamos arba su jais jau kurį laiką neatsiskaitoma, taigi, jei jie dar gauna atlyginimą – pinigus kaupia, o tokios prekės kaip HD televizoriai ar delninukai tikrai nėra jų artimiausių pirkinių sąraše. Tik maža dalis gyventojų vis dar gali įsigyti tai, kam taupė ar ko nori. Blogiausia yra tai, kad ir perspektyvos čia mažai. Net jei rytoj įvyktų stebuklas ir ekonominė situacija pagerėtų, dingtų bedarbiai – prireiks ne trijų mėnesių ir ne pusės metų, kad pasijaustų realesni poslinkiai. Viskas labai paprasta – įbauginti žmonės gavę darbą tikrai pinigų nešvaistys, o daliai jų, vietoje planų apie delninukus ar veidrodinius fotoaparatus, su galingais objektyvais, rūpės kaip atiduoti per bedarbystės laikotarpį susikaupusias skolas.

Antra priežastis yra ta, kad kai bebūtų skaudu „e“ komercija tikintiems ir ją stumiantiems žmonėms, pirkdami televizorių ar skalbyklę jie vis tiek eis į „Senukus“, „Topo centrą“ ar pan. Esmė tame, kad tai prekės, kurių dauguma perka tie, kas su internetu ne daug ką turi bendro, o pagaliau ir tokią prekę apčiupinėt ir pamatyt realiai norisi. Nesu iš tų technikų, kurie pamatę schemą iškart gali pasakyti, koks tai prietaisas ar kaip jis veikia. Todėl man, kaip ir didžiajai daugumai žmonių išmatavimai 60×90x60 nesako nieko, nebent tai kalba eitų apie moterį.. Tačiau jei tai nurodoma prie kokio televizoriaus, skalbyklės ar panašiai – man tikrai nuo to neaiškiau, ar tilps ji ar jis į mano vonią/kambariuką ar pan. Taigi, dalį tų, kurie dar turi už ką pirkti, mano galva, atbaidys dar ir šis nepatogumas.

Taigi, kaip matot, potencialių klientų ratas susitraukia iki tikrai mažo skaičiaus. O štai rinka išties didelė – visų e-parduotuvių nesuskaičiuosi. Kažkoks mažai ką apie tai suprantantis, bet neva tyrimus daręs asmuo man aiškino, kad tokių parduotuvių (visokio svorio ir asortimento) Lietuvoje veikia virš 600 – ar juo tikėti, spręskite patys, bet kalbant apie elektronikos parduotuves, mano nuomone, Lietuvoje per daug būtų 10, o jų yra kur kas daugiau.

Viskas nebūtų taip blogai ir gal 10 ar net daugiau galėtų ne tik išgyventi, bet ir normaliai laikytis Lietuvoje, jei ne vienas „bet“. Visos tos elektroninės parduotuvės yra kaip viena. Čia, galbūt ir pačios elektroninės komercijos bėda, bet, sutikime, rimtų skirtumų tarp jų nėra. Viskas apsiriboja spalvų gamoje – tas pats krepšelis, tas pats katalogas, tos pačios prekės ir net garantinės sąlygos tos pačios, mat perkamos (pateikiamos į asortimentą) iš tų pačių tiekėjų. Nežymiai skiriasi tik kainos, bet jos irgi turi ribą…

Klientą galima būtų pasiekti rinkodaros sprendimais. Bet su kokia gama susiduriame čia? Reklama portaluose, „google“, puslapis „facebooke“, kartais blogas. Viskas. Kalbant apie viso marketingo apskritai sprendimus – gerai jei tokia parduotuve turi savo klientus aptarnaujantį žmogų, nuosavą sandelį, pati rūpinasi greitu garantiniu aptarnavimu, tačiau dauguma jų, jei ne visos nei vieno šito dalyko neturi, jos tik tarpininkai tarp sandėlio ir kliento, taigi, kuo jos realiai skiriasi viena nuo kitos?

Štai ir tos, pagrindinės priežastys, kurios sąlygos daugumos šių parduotuvių žlugimą. Galbūt variantas išsiskirti iš minios, būtų jau minėti rinkodariniai, kompleksiniai sprendimai, t.y. geras klientų aptarnavimas, naujos reklamos formos ir būdai, mažos kainos ir pan. Bet ir tai dar negarantuotų sėkmės, ypač šiuo metu. O tai jau kainuoja pinigus, tuomet ir „atėjimas į rinką“ nebėra toks paprastas ir pigus – logistikai reikėtų sandėlio, automobilio ir bent jau vieno žmogaus, kuris kursuotu pas klientus ir vežiotu prekes į parduotuvės sandėlį. Reikia žmogaus, kuris rūpintųsi parduotuvės „veidu“ ir apskritai, jį suformuotu. Reikia žmonių ir biudžeto, kad tas „veidas“ galėtų būt sukurtas, o jo grožis išliktų ir dar daug ko. O tai, kaip ir normaliam versle, kainuoja nemažai. Deja, dauguma šios rinkos naujokų to nesugeba suprasti.

Mano nuomone, šioje rinkoje išliks labai mažai žaidėjų ir greičiausiai tie, kas prekiaus viskuo, ne tik elektroninėmis prekėmis. Juk išties, jei aš ieškau megztinio ir jį randu, tarkime qwerty.lt ir mačiau, kad jie prekiavo kompiuteriais, kompiuterį kitą kartą greičiausiai pirksiu būtent iš jų. Dabartinė rinkos situacija diktuoja tai, kad elektroninės parduotuvės atsiduria dreifuojančių laivų vietoje. Klausimas kiek truks šis štilis ir ar jos sugebės iki jo pabaigos išsilaikyt? Manau, kad daugumos jų laukia pražūtis – nes nei laikotarpis, nei vandenys, tokio tipo laivams čia netinka.

Rodyk draugams