BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nenaujausia, bet užtai gera

Aš mėgstu ne tai, kad juokingas, bet tokias “užvažiuojančias” reklamas. Nesu reklamos (psichologijos) žmogus ir nežinau kaip vienoks ar kitoks reklamos šūkis veikia, kokia reakcija iššaukia ir kuris jų efektyviausias, bet asmeniškai man labiausiai patinka kovos būdai, kai yra išryškinami arba sumodeliuojami oponento trūkumai. Ar kas pamena telekomunikacininkų gražų ir du apipuvusius apelsinus ir vėliau sekusią reakciją?
Šią reklamą užmačiau ir “nusiscreeninau” seniau, tik vis laiko prisėsti nebuvo - joje “Bitė” (kas jai nelabai įprasta) “važiuoja” ant “Omnitel”. Man labai patiko.

Tiesa asmeniškai man “Bitės” modemukas neatrodo tokiu greitu, kaip jį mėginama pavaizduoti šioje reklamoje :)

Rodyk draugams

Kokia nemokamo vartotojui interneto projekto perspektyva?

Šį kartą kviečiu padiskutuoti apie nemokamų projektų perspektyvas. Interneto bendruomenė visuomet skyla į dvi dalis: vieni teigia, kad internete viskas turėtų būti nemokama, kita, kur kas mažesnė dalis supranta, kad kokybės už dyką dažniausiai neįsigysi. Su verslininkais panašiai – vieni galvoja, kad nemokamas modelis pasiteisins, kad galima gyventi iš reklamos, kiti vis dažniau grįžta prie minties, kad vien iš reklamos rimti projektai išgyventi negali.

Šiame įraše, daugiausia dėmesio skirdamas „Facebook“ pamėginsiu paanalizuoti ir pažvelgti į nemokamo vartotojui projekto evoliuciją ir, be abejo, padaryti išvadas, kurios, neabejotinai bus diskutuotinos.

„Facebook“ Lietuvoje pirmiausia sužibėjo todėl, kad dėl jo privalumų užsienyje jis tapo itin populiariu. Lietuviai, kurie domisi technologijomis ir dažnai esantys tam tikrais pionieriais visoje erdvėje puolė prie „Facebook“. Maža to, kad puolė patys, jie ir kitus paskui save tempė – rašė apie tai savo tinklaraščiuose, kūrė sąlyginai kokybišką, pradinį to paties „Facebook“ turinį (dalinosi tik įdomiomis nuorodomis ar pastebėjimais). Kitaip tariant, šie nuolatiniai pionieriai kėlė „šurmulį“. „Facebook“ Lietuvoje ėmė populiarėti, tapo masiškesniu produktu ir šiuo metu yra išties galingas darinys.

Pirmiausia užsienyje, o vėliau Lietuvoje įvairūs agentai ėmė tuo naudotis (agentai, tai man čia tie, kurie nelyg siurblius ar muilą vaikšto ir kiša) – „Facebook“ ėmė kurtis begalės grupių, reklaminių puslapių ir visa tai tapo nekontroliuojama – „piarščikai“ nors ir matydami ganėtinai mažą tokios reklamos efektyvumą vis tiek netingi kurti „fake“ profilių, kurie reklamuoja jų pirminį ar „Facebook“ puslapį arba grupę.

„Facebook‘ui“ tapus masiniu produktu, jo privalumai pradėjo naikinti jį iš vidaus – minėtos grupės, kvaili testai ir žaidimai bei begalė idiotų vis dar manančių, kad prisijungus prie grupės jie gali gauti galimybę žiūrėti kam jie įdomus arba nemokamus marškinėlius, o gal net „Čili“ picą. Maža to, daugybė tokių veikėjų ne tik kvaili, bet ir nesibodi apie savo kvailumą trimituoti aplinkiniams, t.y. tiems, kas esti jų draugų sąraše. Tie kas kuria tikslo siekiančias grupes, dėl savo nesugebėjimo mąstyt, džiaugiasi: „štai kiek apie mūsų produktą“ sužinojo, - savo išradingumu ir išmanymu reklamoje džiaugias tokio plauko „PR`sčikai“, tačiau jie nesuvokia, kad į jų sukurtą reklaminę grupę stoja netikslinė auditorija, kuri įstojo tik dėl veiksmo, o tiems kam nereikėjo kokios naujos „e“ parduotuvės paslaugų, vargu bau ar po pusmečio, kai jau reikės naujo laptopo, ją prisimins…

Vis didėjant šlamšto tokiame tinkle atsiranda natūrali žmonių reakcija – jie pradeda nebesinaudoti tokiu tinklu ar puslapiu. Taip visų nemėgtas one.lt lankytojus pradėjo prarasti tuomet, kai jaunuomenė ten pradėjo dėti itin „stilingas“ nuotraukas, keistis įvertinimais ir t.t.. Žmonės bėgo iš ten kritikuodami one.lt vartotojų jauną amžių, daugybę šlamšto ir apmokamas paslaugas. „Facebook“ tuo atžvilgiu tarsi buvo pranašesnis, tačiau visi jo privalumai jau sunyko – atėjusi masė, išpopuliarėjus produktui atnešė savo – viskas nemokamai, bet skaitykit kas ko pasiekė „Mafia Wars“, „Farmwile“, žvilgterėkit į šaunias „Publicum“ pagamintas reklamas, užmeskite akį į naujausią „Omnitel“ reklamą, prisijunkite prie ekologiškos parduotuvės pirkėjų grupės ir matykit, kaip jūsų kažkada klasioku buvęs asmuo kaunas padėdamas rinkti Vilniui daugiau žmonių „Facebooke“ už Kauną. Faktas vienas – šis tinklas, greit evoliucionavo, bet greit ir degradavo, tapdamas visiška mėšlo krūva.

Spustelk ant schemos ir pamatysi pilną vaizdą

Spustelk ant schemos ir pamatysi pilną vaizdą

Ką atskleidžia ši, supaprastinta „Facebook“ evoliucijos Lietuvoje schema. Mano nuomone, ji demonstruoja, kad taip vadinami „Web 2.0“ principai, bent jau Lietuvoje yra pasmerkti žlugimui. Pirmiausia todėl, kad suteikdami erdvę kurti patiems vartotojams ir tokiu būdu gaudami nemokamą turinį, projekto savininkai rizikuoja tuo, kad jo projektas pavirs šiukšlynu – taip atsitiko su dauguma diskusijų forumu, tuo pačiu one.lt, Facebook, Blake, Blogas.lt ir daugybe kitų panašių projektų. Sakoma: „įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus prišiks“ - šią patarlę, daug neperfrazuojant, galima pritaikyti ir Lietuvos internetui – duodami staigų ir didelį lankytojų skaičių ir puslapių atvertimus, šie asmenys patys, nelyg termitai, ima naikinti projektą iš vidaus.

Antras dalykas - tai kas nemokama, turi būti labai atidžiai prižiūrima, nepriklausomai nuo to, koks tai projektas. Ar tai delfi.lt, kur šėlioja komentatoriai, ar „Facebook“ ar pagaliau tie patys nemokami pokerio turnyrai, kuriuose visi normalus pokerio principai yra paminami, nes „juk tai nieko nekainuoja“. Tam, kad išlaikyti nemokamą projektą jums reiks mesti pinigus į tai, kad jūsų projektas būtų tinkamai prižiūrimas, ar pajamų iš reklamos jums pakaks?

Trečias dalykas yra tai, kad vis garsiau yra šnekama apie nemokamų paslaugų vartotojams, kurias apmoka reklamdavys verslo modelio fiasko. Jeigu prie projekto nuoširdžiai dirba vienas arba keli žmonės, galbūt išgyventi galima, tačiau jei projekto pobūdis reikalauja formuoti didelę, profesionalią (dalinai profesionalią) komandą – negeneruojant papildomų pajamų šaltinių ar būdų išgyventi lokalioje rinkoje gali būti labai sudėtinga. Tai ką daro milžiniški projektai ir tai daro globaliai, nebūtinai turi reikšti to, jog toks modelis gali būti pritaikytas lokaliai ir tikrai ne guminei rinkai.

Rodyk draugams

Ar žurnalistai vagia temas iš tinklaraštininkų?

Nucus.in nuotr.

Nucus.in nuotr.

Kol vyksta tikra ar menama kova tarp tradicinės žiniasklaidos ir tinklaraštininkų, pagalvojau, kad bent Lietuvoje, dėl įstatymų spragų, o taip pat menko įstatymų išmanymo ir/ar tingėjimo užsiimti kovomis, kurios sunku pasakyt kuo galėtų baigtis, tinklaraščiai ir jų autoriai (o gal net mažesni interneto projektai) tampa tam tikrais idėjų generatoriais dažnai nekūrybingiems ar sustabarėjusiems tradicinės žiniasklaidos atstovams, kurioje grandyje jie bedirbtų.

Tokį klausimą mane paskatino kelti tai, kad parašius apie elektroninių parduotuvių perspektyvą, po savaitės ar poros viename labai dideliame (Lietuvos mastu) leidinyje pasirodė straipsnis nagrinėjantis… taip – elektroninių parduotuvių perspektyvas. Kadangi plagijavimą ir ypač elektroninėje erdvėje įrodyti yra labai sunku, o aš tik paprastas bičas, kuriam toli iki darbo redakcijose, neįvardinsiu nei straipsnio nei leidinio, net neteigsiu, kad tai plagijavimas ar temos nugvelbimas, palikdamas visą tai netikėtam kūrybiniam atsitiktinumui. Tačiau, bet kokiu atveju, apie tai susimastyti išties vertą. Be to, kad tinklaraštis, kuris rašo apie politiką, sąsajų su savo publikuojamais įrašais ir vieno dienraščio straipsniais įžvelgė ir apie tai net parašė.

Kalbėkime paprastai – žurnalistui, kuris nėra reporteris (tai du skirtingi dalykai, nes žurnalistas faktiškai kuria, o reporteris yra siunčiamas, surenka esminę informaciją ir pagal tam tikrą šabloną ją pateikia (mano požiūriu)), reikia ne tik sėdėti, bet ir kažką parašyti. Tam, kad parašytum reikia surasti ne tik širdžiai mielą, tačiau aktualią temą, surinkti informaciją ir pagaliau tai aprašyti. Kur geriau rasi aktualijų jei ne dėl įvairių priežasčių rašomuose profesionalų ar pusiau profesionalų tinklaraščiuose? Labai paprastas pavyzdys – tinklaraštis startrash.lt rašo įvairius „pletkus“ iš savo šaltinių. Ir štai tą informacija neretai pasklinda ir po įvairias (ne tik interneto!!!!) žiniasklaidos priemones (kad ir pateikta informacija apie nevykusi Mildos (čia tokia neva „sexperte“) debiutą kine). „Žurnalistui“ nereikia nei turėti savų šaltinių, nei pačiam prisiimti atsakomybės, o tema „sugalvota“ ir priduota ir auditorijai įdomu ir vyr. redaktorius patenkintas. Taigi, „žurnalistams“ pradeda pakakti tik užsiprenumeruoti pakankamą tinklaraščių srautą ir jų „creatyviškumas“ – garantuotas…

Panaši situaciją ir su idėjų vagystėmis. Tarkime mažas projektas sugalvoja gerą rubriką ar paslaugą savo svetainei, o tai užmato koks gigantas (LT mastu) – giganto rinkodaros specialistai tik „pist“ ir pasiūlo (gal kiek patobulinę) tokios rubrikos, paslaugos galimybę vadovybei ir bet kokiu atveju laimi – net jei idėja atmetama, matomas „darbas“: žmogus dirba, galvoja, teikia pasiūlymus. Jei idėja praeina – visai puiku, ją patikrinus praktiškai, turint kur kas didesnius skaičius lankytojų ir laisvų pinigų, mažų projektų iš tokios idėjos uždirbami centai gali virsti pakankamai solidžiomis pajamomis ar bent ateities argumentams, kad tokių klaidų išvengtum. O kas įrodys, kurie pirmieji tai pradėjo? Ir jei net jie pradėjo pirmi – koks skirtumas? Kam įdomu, ką ten savo kieme krapštinėjo koks litas.lt, jei tokia rubrika atsirado delfi.lt? Mažesnieji, bet kokiu atveju pralaimi.

O esmė paprasta, kol kas Lietuvoje, be delfinas.lt atvejo, nei karto negirdėjau apie tai, kad kas nors būtų nubaustas už idėjų vagystes ar plagijavimą, taip pat kyla klausimas – kaip tokį plagijavimą įrodyti, o jei nuo tavo projekto kas nors ką nors nugvelbė ar pats kaip prieš tėvą visuomet gali sakyt, kad tai tavo originali ir unikali idėja ar realizavimas? Ar įmanoma pažaboti internete tai, kas realiame pasaulyje yra laikoma vagyste ir už tai baudžiama? Jei taip – kaip? Ar mes patys generuodami idėjas, nedėliojame mozaikų iš kitų projektų? Aš kol kas atsakymų į šiuos klausimus neturiu.

Aš laikausi nuomonės, kad tie, kurie gina taip vadinamus piratus, yra už laisvą turinio keitimąsi neturėtų kelti skandalų dėl panašaus pobūdžio vagysčių, galbūt tai labiau leidžia įsigilinti į tai, kaip jaučiasi „Microsoft“ ar kokia kita įmonė, jos programuotojai ar rašytojai, kurių darbai su plėtiniu .torrent atsiranda p2p tinkluose. Kita vertus, galima grįžti prie temos apie tinklaraščių perspektyvą – kam man rašyti tekstą, dalintis mintimis, jei žmogus žvilgterėjęs į tai, perrašys, perfrazuos, jo kalbą suredaguos ir jis už panašią veiklą bus tapšnojamas petin savo redaktoriaus ir už tai gaus algą, už kurią pilsis benziną, gers alų ir t.t., pagaliau kaupsis pensiją ? Kokia viso to prasmė? 100 lt. iš AdSenso? Ar pasitenkinimas, kad esi talentingesnis už ką nors kitą? Man rodos, kad tai yra per silpni argumentai. Ypač tiems, kas tinklaraščius mėgina rašyti profesionaliai (įrašų dažnumas, kokybė ir t.t.)

Rodyk draugams

Oho – Login2010 bus!

Vienas pranešėjų Artūras Olšauskas. Na kaip gi be jo???

Vienas pranešėjų Artūras Olšauskas. Na kaip gi be jo???

Šiaip visai jau ir neplanavau nieko rašyt, bet kurgi tau – vartau šaunųjį portalą penkiolika minučių ir gi žiu: „Login2010” kalbės apie ateitį. Na išties puiku, kad A.Rigoznis net krizės metu nebijo organizuoti tokio renginio.

Mačiau, kad Rigoznius planuoja, jog į jo renginį turėtų atvyki apie 30 pranešėjų, dešimt jų – ne iš Lietuvos. Charizmatiškasis barzdyla žada, kad diskusijos virs apie ateitį, blogeriai diskutuos e-diskusijose, o kas norės galės pasisakyti užsilipęs ant bačkos, kurią barzdukas pavadino „Mini BarCamp“.

Na vertinti kažką ar sakyti, ko tikimės, galėsime tuomet, kai pamatysime galutinį sąrašą tų, kas dalyvaus šioje konferencijoje. Tačiau jau dabar skelbiamas „vinis“ „one laptop per child“ – nuteikia nei šiaip nei taip – čia mokys kaip verslą internete daryti/tobulinti, ar apie skurdą pasaulyje paskaitą skaitys? Nieko ypatingo nematau ir vedančiuose kituose pranešėjuose – „kažkas iš Virgin“, bankrutavusios televizijos buvęs kūrybos vadovas.. Manęs prie kedės nespaudžia, o jūsų?

Aš iš esmės džiaugiuosi, kad barzdutis išdrįso rengti šią konferenciją. Juk reik drąsos tokiam renginiui – Lietuvoje sunkmetis, o be to, dauguma pernai ten dalyvavusių liko smarkiai nusivylę, todėl tikėtis juos išvyti šiemet – sunku. Ypač po to, kad anksčiau buvusių „Blogin‘ų“ pagrindinė masė vieningai braukė ašarą, dėl „atmosferos dingimo“… Na gal tik ponas Artūras Račas džiūgavo, kad konferencija smagi.. Visgi ne „prigimtinis“ blogeris, vargu bau ar supras tikrųjų blogerių skausmą ir savijautą… Maža to ir pats „Login“, rodos, nori atsikratyti „blogerių“ etikėtės – anksčiau buvusi pagrindinę renginių ašis, šiemet galės diskutuoti (kaip suprantu chatas bus), na ir, jei jau labai norės, vyrai leis pasisakyti jiems kažkokioje, tikrai ne pagrindinėje, erdvėje.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir kokia kritikuotina ši konferencija bebūtų – niekas iki šiol nepasiūlė nieko geresnio/masiškesnio. Todėl reikia tik pasidžiaugti, kad Arnoldas apsiėmė šio reikalo.

P.S. O kurgi dingo tiek metų Arnoldą lydėjusi „Ad Verum“ su Ieva Naujalytė priešakį? Negi spamas apie Drąsių nutraukė šią tokią tvirtą ir produktyvią draugystę? O gal krizė sudrebino RsV agentūros pamatus?

Rodyk draugams

Dar kartą apie one.lt ir „Facebook“

Jau prieš kurį laiką rašiau apie one.lt ir Facebook. Neseniai marketer.lt pasirodė įrašas apie vis mažėjantį one.lt lankomumą. Vėliau jie parašė dar vieną lakonišką įrašą, kuriame tik konstatavo, kad one.lt pasitobulino ir, kad, anot jų, atsinaujino pavėluotai. Tačiau šiam įrašui mane paskatino ne „marketerių“ pateikti faktai, ar jų interpretacijos, o komentarai po šiais įrašais.

Pirmiausia mano galva, komentuojantys ir juo labiau rašantys turėtų suvokti, kad antras pagal dydį portalas niekada „nesiveja“ ir niekada nevėluoja. Nuolatinis mėginimas „perspjauti“, įvairūs rinkodariniai eksperimentai ir novatoriškumas - tai atsiliekančių būdai prisivyti ir kažkaip gauti tuos trupinius, liekančius po lyderių puotos. Bene geriausias pavyzdys, iliustruojantis tai ką noriu pasakyti, yra 15min.lt – kaip žiūrėsi, kaip bevartysi – vis tiek šnipštas – delfi.lt nereikia nei iškelto RSS (juokingiausia tai, kad 15min.lt taip akcentavę RSS paslaugą, o vėliau padarę apklausą dėl RSS pamatė, kad didžioji dauguma jų lankytojų nežino kas tas RSS) , nei bendravimo Facebook‘e, nei interaktyvių žurnalistų iš visos lietuviškos bendruomenės – 15min.lt neturėjo ir neturės jokių šansų. Todėl teigti, kad lyderis vėluoja, mano galva, nėra labai jau išmintinga.

Vienas kvailys marketer.lt komentaruose man pasiūlė pažiūrėt, kiek „onei“ žmonių „paliko anketą ir žadėjo nebegrįžti“ – vien už tokį teiginio dramatiškmą komentatoriui galėčiau rašyt penkis balus (iš penkių) – jau įsivaizduoju dideles „Forticom“ šefų ir komandos ašaras, jei jie pamatė tą komentarą, atskleidžiantį tokią niūrią realybę… Iš tiesų – žmonės palieka one.lt. Bet bėda tame, kad kai kurie, kaip kad ir anas komentatorius nesupranta vieno – „Facebook“ žmonės irgi palieka ir paliks vis intensyviau, nes tai paprasčiausia tendencija - jaunų žmonių šokinėjimas nuo vienos mados prie kitos.

Dažnai one.lt buvo kritikuojamas už tai, kad jame „renkasi vaikai“: jie kuria nerimtą aplinką, „forumiukus“ ir juokina „solidžias“ personas prie anketų rašydami „30y30“. Tai, anot rimtųjų blogerių, nuolat apkraunančių „twiter`į“ idiotiškais pranešimais, o savo bloguose dažnai paistančiais nesamones, nerimtas portalas, kuriame, „subrendusiems“ tikrai „ne vieta“ - juk jie solidus, jie išmanantys, baisiai protingi ir dar prie viso to labai progresyvus ir „creatyviniai“. Tačiau problema tame, kad šie šaunuoliai intelektualiai nepajėgus suvokti to, kad kuo didesnis tinklas – tuo didesnis kiekis šiukšlių jame. Tai įrodė blogas.lt, one.lt, vis labiau įrodinėja ir „Facebook“.

Būkim sąžiningi – dabar „Facebook“ labai skiriasi nuo to, koks jis buvo prieš kokius metus. Daugėjant registracijų - daugėja ir nesąmonių jame. Tačiau asmeniškai manęs tai nei kiek nestebina. Jei anksčiau „veiksmas“ vyko dalinantis įdomesnėmis nuorodomis, klipais ar panašiai, tai dabar didžiąją dalį „srauto“ sudaro įvairūs kvaili „quiz‘ai“ (pvz. „Į kokią realybės šou „manekėnės“ dalyvę tu esi panaši?“), juos atlikinėjantys ir savo atsakymus demonstruojantys žmonės, bei prisijungimai prie idiotiškų grupių (pvz. „Who looks at my profile“ ar „Aš nemokėsiu 5 lt. į mėnesį už Facebook nuo liepos 9”) ir t.t.. Na ar tai tikrai “suaugusių socialinis tinkles”? Gal ir taip, bet, tokiu atveju, “suaugę” lai pripažįsta, kad jie vis dar vaikai, o “Facebook” ne taip smarkiai ir skirias nuo “vaikiškojo” one.lt…

Sakykit ką norit, bet aš manau, kad Facebook‘ą Lietuvoje ne už ilgo ištiks one.lt likimas – t.y. jį vėl paliks krūvos žmonių. Nežinau kaip jūsų tinkle, bet manajame žmonės pradėjo vis rečiau ir rečiau lankytis tinkle. Paklausus jų „kodėl?“, jie atsako paprastai – „ten nėr ką veikti“ arba „atsibodo“. Todėl aš manau, kad „Facebook“ „žvaigždė“ bus kur kas trumpalaikiškesnė nei one… Kaip kartą man viena draugė, begeriant alų, pasakė – „paprasčiausiai mes iš to išaugam“…

Jei grįžtume prie „vėlavimo“, tam paaiškinimas labai paprastas – one.lt neturi kur skubėti – jie vieninteliai lyderiai Lietuvos rinkoje, kuriems nėra ir labai ilgai dar nebus lygių, o jų programuotojai ir taip turi labai daug „einamojo“ darbo, todėl investuoti į konkurenciją su vienaip ar kitaip trumpalaike „žvaigžde“, jie neturi prasmės. Be to, vargu bau ar šis „srauto“ sprendimas ką nors duos – žmonės jau tam pačiam „Facebook“ ima pervargti nuo jo. Tačiau, kaip ir minėjau savo komentaruose, aš manau, kad „Facebook“ bet kokiu atveju kovą pralaimės. Ir pralaimės dėl labai paprastos priežasties – one.lt yra Lietuvoje, ten dirba ne kvailiai ir, neabejoju, jie savo produktą, skirtingai nei „Facebook“ anksčiau ar vėliau sugebės adaptuoti prie labai dinamiškų vartotojų poreikių arba milžinišką vartotojų srautą nukreips į naują produktą, taip padarydami labai gerą pradžią jam. O kas nutinka kai portalas, kad ir turintis perspektyvų, laiku nesikeičia, galite pamatyti prisiminę klase.lt atvejį – registracijos liks, kažkas dar krutės, bet faktiškai, tai bus jau bus „mušta korta“.

Rodyk draugams

Lietuviškos “e” komercijos aušra?

Optimum 7 nuotr.

Optimum 7 nuotr.

Pastaruoju metu ne vienas mūsų turbūt pastebėjo, vis didėjantį elektronines parduotuves reklamuojančių skydelių skaičių. Nereikia daug proto, kad suprastum, jog tai reiškia vieną – smarkiai augantį tokio tipo parduotuvių skaičių. pigu.lt, gera-kaina.lt, varle.lt, 1a.lt, mediashop.lt, computershop.lt, fortakas.lt, imk.lt, varle.lt ir krūva kitų, didesnio ar mažesnio svorio šios rinkos kūdikių ir „vilkų“. Šalies ekonomikai kritus grimztant dugnan, žmonės, turintys pinigų atsisuko į elektroninę erdvę, bet ar ji bus tuo šiaudu, gelbėjančiu jų pinigus?

Kodėl atrodo, kad Lietuviškoje “e” komercijoje prasidėjo aušra?

Prielaidų tokiai situacijai ieškoti ilgai nereikia. Greičiausiai, įtakoti ekonominio smukimo, verslininkai perskaitė ar prisiminė patarimus „būti kitokiais“, „ieškoti naujų erdvių“ ir pan. Anksčiau jie tam laiko neturėjo, o kuomet nereikia nuolat atsakinėti į susidomėjusių butais pirkėjų skambučius, kai parduotuvės tuščios, o pajamos akivaizdžiai smunka, tuomet yra laiko pagalvoti ir „atrasti“ naujas erdves, ypač tuo atveju, kai visokie, neva solidus interneto leidiniai tiesiog prikrauti „specialistų“ straipsnių apie „e“ naudą ir galimybes… Bet ir juos turime suprasti, juk jų įmonės ir padeda realizuoti tuos „kitokius“, „išskirtinius“ , „veržlius“ , „novatoriškus“ ir t.t. sprendimus. Paradoksalu, tačiau, neseniai viename tyrime buvo paskelbta informacija, kad ekonominį sunkmetį geriausiai „pakelia“ būtent standartine (senąja/ne elektroninę ir t.t.) veikla užsiimančios įmonės.

„Gulintis pinigai yra mirę pinigai“ pasakys ne vienas ekonomistas. Matyt, čia situacija yra panaši – žmonės, sukaupę pinigų iš kitų verslų, kurie mūsų šalies „e“ versle gali būti laikomi pakankamai „solidžiomis investicijomis“, bando duoti jiems „eigą“, tikėdamiesi, kad tai galbūt pasiteisins.

O duoti eigą, išties, nėra taip ir sunku, ypač, todėl, kad tie žmonės darė „realų“ verslą. Tai jaunuoliams, kuriems ir būdingas polinkis į „e“ verslą, sudėtingais gali pasirodyti derybų, logistikos, atsiskaitymų ir t.t. procesai. Tiems, kas jau turi patirties realiame versle – tai vaikų žaidimai, o problema tik viena – kaip patekti į internetą.

Ir čia, naujai atėję žmonės, turi mažai bėdų – įveskite į „google“ užklausą „elektroninė komercija“ , „elektroninių parduotuvių kūrimas“, „elektroninės parduotuvės“ ir jus pamatysite, kad aš rašau ne šiaip. Užklausa „elektroninių parduotuvių kūrimas“ – pateikia net 336 000 (žiūrėta 2010 sausio 11) atsakymų – turite pinigų, turėkit tik tiek laiko, kad galėtumėte išsirinkti geriausią variantą. Tačiau visiškai nebūtina mokėti dešimčių tūkstančių tiems, kas jums suprogramuos ją „nuo nulio“ – jei turite giminaitį, kuris bent šiek tiek išmano kodą ir dizaino keitimo būdus – rinkoje yra ne vienas nemokamas sprendimas, kurį, jau minėtas giminaitis arba dar neminėtas draugas lengvai adaptuos. Nenorite žaisti ir eksperimentuoti – parduotuvę galite išsinormuoti vietą kokiame „prekybos centre“ arba visiškai savarankišką produktą, mokėdami tik kelis šimtus litų.

Kaip matot, patekti į rinką yra daug galimybių ir patekimas į ją yra gana paprastas. Poreikis duoti „eigą pinigams“ ir šio poreikio įgyvendinimo paprastumas, manau, ir buvo pagrindinė sąlyga dabartinei „e“ komercijos aušrai Lietuvoje. Tačiau graži, gerai nuteikianti pradžia jokiu būdu nereiškia gero rezultato, todėl trumpai pašnekėkime ir apie tai, kuo visa tai gali pavirsti.

Dreifuojantys laivai, kurie pasitiks pražūtį

Nevyniojant į vatą, galiu pasakyti tai, kad, mano nuomone, lietuviškos elektroninės komercijos laukia gana niūri perspektyva. Didelis parduotuvių kiekis anaiptol nereiškia, kad prasidėjo nauja era. Greičiau, ypač tokiu metu, ši, mano taip pavadinta „aušra“, padarys meškos paslaugai Lietuvos elektroninei komercijai, savo atveju sukurdama regimybę, kad perspektyvos šioje srityje nėra. Teiginys, visuomet turi būt argumentuotas, todėl apačioje nurodysiu kelias, mano manymu, pagrindinės priežastis, kurios sąlygos didžiosios daugumos tokių prekyviečių žlugimą.

Anksčiau neminėjau, tačiau „e“ aušrą, jei pastebėsite (jot), sąlygoja ne kas kitas o visokia elektronine įranga prekiaujančios parduotuvės. Jos prekiauja kompiuteriais, mobiliais telefonais, televizoriais ir pan. Bėda tame, kad žmonės šiuo metu į tai neinvestuos. Beveik 300 000 tūkst. šalies gyventojų (o tai primityviais paskaičiavimais yra septintadalis Lietuvos gyventojų) dabar didžiausias klausimas yra kaip išgyventi su 650 litų bedarbio pašalpa. Kitai daliai darbo vietos dreba, algos braukiamos arba su jais jau kurį laiką neatsiskaitoma, taigi, jei jie dar gauna atlyginimą – pinigus kaupia, o tokios prekės kaip HD televizoriai ar delninukai tikrai nėra jų artimiausių pirkinių sąraše. Tik maža dalis gyventojų vis dar gali įsigyti tai, kam taupė ar ko nori. Blogiausia yra tai, kad ir perspektyvos čia mažai. Net jei rytoj įvyktų stebuklas ir ekonominė situacija pagerėtų, dingtų bedarbiai – prireiks ne trijų mėnesių ir ne pusės metų, kad pasijaustų realesni poslinkiai. Viskas labai paprasta – įbauginti žmonės gavę darbą tikrai pinigų nešvaistys, o daliai jų, vietoje planų apie delninukus ar veidrodinius fotoaparatus, su galingais objektyvais, rūpės kaip atiduoti per bedarbystės laikotarpį susikaupusias skolas.

Antra priežastis yra ta, kad kai bebūtų skaudu „e“ komercija tikintiems ir ją stumiantiems žmonėms, pirkdami televizorių ar skalbyklę jie vis tiek eis į „Senukus“, „Topo centrą“ ar pan. Esmė tame, kad tai prekės, kurių dauguma perka tie, kas su internetu ne daug ką turi bendro, o pagaliau ir tokią prekę apčiupinėt ir pamatyt realiai norisi. Nesu iš tų technikų, kurie pamatę schemą iškart gali pasakyti, koks tai prietaisas ar kaip jis veikia. Todėl man, kaip ir didžiajai daugumai žmonių išmatavimai 60×90x60 nesako nieko, nebent tai kalba eitų apie moterį.. Tačiau jei tai nurodoma prie kokio televizoriaus, skalbyklės ar panašiai – man tikrai nuo to neaiškiau, ar tilps ji ar jis į mano vonią/kambariuką ar pan. Taigi, dalį tų, kurie dar turi už ką pirkti, mano galva, atbaidys dar ir šis nepatogumas.

Taigi, kaip matot, potencialių klientų ratas susitraukia iki tikrai mažo skaičiaus. O štai rinka išties didelė – visų e-parduotuvių nesuskaičiuosi. Kažkoks mažai ką apie tai suprantantis, bet neva tyrimus daręs asmuo man aiškino, kad tokių parduotuvių (visokio svorio ir asortimento) Lietuvoje veikia virš 600 – ar juo tikėti, spręskite patys, bet kalbant apie elektronikos parduotuves, mano nuomone, Lietuvoje per daug būtų 10, o jų yra kur kas daugiau.

Viskas nebūtų taip blogai ir gal 10 ar net daugiau galėtų ne tik išgyventi, bet ir normaliai laikytis Lietuvoje, jei ne vienas „bet“. Visos tos elektroninės parduotuvės yra kaip viena. Čia, galbūt ir pačios elektroninės komercijos bėda, bet, sutikime, rimtų skirtumų tarp jų nėra. Viskas apsiriboja spalvų gamoje – tas pats krepšelis, tas pats katalogas, tos pačios prekės ir net garantinės sąlygos tos pačios, mat perkamos (pateikiamos į asortimentą) iš tų pačių tiekėjų. Nežymiai skiriasi tik kainos, bet jos irgi turi ribą…

Klientą galima būtų pasiekti rinkodaros sprendimais. Bet su kokia gama susiduriame čia? Reklama portaluose, „google“, puslapis „facebooke“, kartais blogas. Viskas. Kalbant apie viso marketingo apskritai sprendimus – gerai jei tokia parduotuve turi savo klientus aptarnaujantį žmogų, nuosavą sandelį, pati rūpinasi greitu garantiniu aptarnavimu, tačiau dauguma jų, jei ne visos nei vieno šito dalyko neturi, jos tik tarpininkai tarp sandėlio ir kliento, taigi, kuo jos realiai skiriasi viena nuo kitos?

Štai ir tos, pagrindinės priežastys, kurios sąlygos daugumos šių parduotuvių žlugimą. Galbūt variantas išsiskirti iš minios, būtų jau minėti rinkodariniai, kompleksiniai sprendimai, t.y. geras klientų aptarnavimas, naujos reklamos formos ir būdai, mažos kainos ir pan. Bet ir tai dar negarantuotų sėkmės, ypač šiuo metu. O tai jau kainuoja pinigus, tuomet ir „atėjimas į rinką“ nebėra toks paprastas ir pigus – logistikai reikėtų sandėlio, automobilio ir bent jau vieno žmogaus, kuris kursuotu pas klientus ir vežiotu prekes į parduotuvės sandėlį. Reikia žmogaus, kuris rūpintųsi parduotuvės „veidu“ ir apskritai, jį suformuotu. Reikia žmonių ir biudžeto, kad tas „veidas“ galėtų būt sukurtas, o jo grožis išliktų ir dar daug ko. O tai, kaip ir normaliam versle, kainuoja nemažai. Deja, dauguma šios rinkos naujokų to nesugeba suprasti.

Mano nuomone, šioje rinkoje išliks labai mažai žaidėjų ir greičiausiai tie, kas prekiaus viskuo, ne tik elektroninėmis prekėmis. Juk išties, jei aš ieškau megztinio ir jį randu, tarkime qwerty.lt ir mačiau, kad jie prekiavo kompiuteriais, kompiuterį kitą kartą greičiausiai pirksiu būtent iš jų. Dabartinė rinkos situacija diktuoja tai, kad elektroninės parduotuvės atsiduria dreifuojančių laivų vietoje. Klausimas kiek truks šis štilis ir ar jos sugebės iki jo pabaigos išsilaikyt? Manau, kad daugumos jų laukia pražūtis – nes nei laikotarpis, nei vandenys, tokio tipo laivams čia netinka.

Rodyk draugams

2009/2010 – kas buvo, o kas dar, galbūt, bus?

Sveiki. Kadangi metai eina pabaigon, galime trumpai apžvelgti, kokie jie buvo lietuviškame internete ir paspėlioti apie tai, kas galbūt mūsų laukia netolimoje lietuviško interneto ateityje. Žinoma, šis apibendrinimas ir prognozės – subjektyvios ir faktiškai nieko nereiškia, bet galbūt kam bus įdomu paskaityti ir jas.

Beveik prieš metus parašiau įrašą, kuriame teigiau, kad šiais metais mūsų laukia tinklaraščių saulėlydis ir buvau visiškai teisus, nepaisant to, kad kai kurie žmonės mane kritikavo ir sakė, jog tinklaraščiai kaip tik išgyvens pakilimą. Sakykite, ar vis dar nejaučiate, kad ši sfera po truputi, po truputi baigia užgęsti ir yra visiškai išsikvėpusi?

Šiemet „lūžo“ keli didesni tinklaraščiai – „Žudyk reklamą“, „Internetas LT“ , „Pragaro garažas“ , „Ką veikti“ ir kiti. Kiti pradėjo lėtinti apsukas, kas, matyt, taip pat reiškia vis artėjantį tokių projektų sustojimą arba pristojimą. Tarp tokių galėčiau paminėti nezinau.lt, marketer.lt ir taip išdidžiai ir entuziastingai startavusį racas.lt. Taigi, turbūt galime teigti, kad tų lokomotyvų, kurie ant savo kupros tempė visą lietuvišką blogosferą, nebelieka, o į jų vietą, grąžindami tikrąją tinklaraščio, kaip po dienoraščio, paskirtį užima penkiolikmečių įrašai. Taigi, regis, lietuviška blogosfera visgi pasmerkta būti šiukšliasfera…

To priežasčių gali būt daug – laiko stoka, t.y. verčiau padaryti darbą už kurį mokami pinigai, nei bandyti laimę rašant nežinia kam. Kita galima priežastis – pasitenkinimo stoka – tarkime J.Beinorius arba Pinkcity, tai žmonės, kurie turi tam tikrų kompleksų, kuriuos turėjo gydyti tinklaraštis, kuris juos vertė (čia) vietinėmis žvaigždėmis, kitaip tariant, kuriant „netinį brandą“, bet to neįvyko – vieniems pradžioje patiko, vėliau nusibodo, kitiems tai iš principo neaktualu, taigi liga liko, o vaistai jau nebe efektyvūs.. Tretiems – nusibodo tai daryti be jokios apčiuopiamos naudos – Džiugas iš nežinau.lt dar gali kažkuo pasigirti, tačiau kitiems, net „new wave“ marketingistai dėmesio jau nebeskiria. Taigi, liekame prie suskilusios geldos ir tiek. Galime rašyti vardan rašymo džiaugsmo ir kaifuoti, bet ne visiems rašymas yra lengvas ir smagus procesas.. Taigi, lieka tik entuziastai!

Kalbant apie internetą apskritai, metai buvo išties nykus. Žinote stiprių projektų, startavusių 2009? Aš ne. Išskyrus kelis, mini projektėlius arba senesnių ,dažniausiai nevykusius, atnaujinimus arba nežymius persistumdymus lankomiausių 20 ke – nieko ypatingo neįvyko. Tiesa, metų pabaigoje prasidėjo „e parduotuvių“ bumas, bet tai – nieko ypatingo.

Kalbant apie Lietuvos IT rinką apskritai, negalim neprisiminti „Fortako“, „BMS“ ir „ICG“ griūties. Čia buvo rimtesnis drebėjimas, bet tik tiek – jie persitvarkys arba jų savininkai jau nukreipė savo lėšas į kur kas pelningesnes sritis.

Kalbant apie telekomunikacijų bendroves, šių metų „pravalu“ galime laikyti „Omnitel“ – planas asmeninis jų klientus nukreipė pas kitus, o likusius verčia keikiantis laukti įsipareigojimų pabaigos… Taip pat „Omnitelis“ pavėlavo ir su „Pre paid“ mobiliojo interneto paslauga ir jos reklama. „Bitė“ pasiūlė ir anksčiau ir reklamavo kur kas geriau, o dabartiniai „Omnitel“ mėginimai atsigroti, siūlant nemokama naršymą „Facebook“, man panašesni į mirštančios gulbės giesmę nei į rimtą konkurenciją. „Tele2” savo paslaugą pristatė kur kas vėliau, bet žinant „Tele2” sugebėjimą konkuruoti kainomis – galbūt jie ne tik „suspės į traukinį“, bet ir ženkliai padidins mobiliojo interneto vartotojų skaičių.

Na, o kas laukia mūsų 2010?

Kaip jau minėjau pernai metais, krizės akivaizdoje kažką prognozuoti yra išties sunku. Tačiau, kadangi tai tik nieko neįpareigojantis tinklaraštis, galime pamėginti įsivaizduoti ateinančius metus, be didesnės įtampos.

Pirmiausia manau, sumažės kokybiškų, idėjinių projektų – paprasčiausia tam nėra lėšų, o dirbti už dyką, kai nėra pinigų pragyvenimui – nenori niekas. Galima rašyti tinklaraštį tingint dirbti realiame darbe, bet kai jo nėr visiškai – ir rašyt dažnai nebesinori. Čia tik iliustracija, kūrybinei krizei, kuri, manau tęsis iki kitų metų rugsėjo. Kitaip tariant – žmonės neturi laiko idėjoms, o esant tokiai situacijai, sunku įsivaizduoti kažką investuojančius į idėjas, kurios gali ir nepasitvirtinti.

Tiesa, optimistiškiau nuteikia dar šių metų pabaigoje prasidėjęs elektroninių parduotuvių bumas. Tai gera žinia internetui ir žmonėms, dirbantiems lietuviškoje rinkoje – turintis pinigėlių žmonės pradėjo mąstyti apie naujas erdves. Deja, vietos po saulę, užteks tikrai ne visiems, o laimės tie, kam užteks pinigų išsilaikyti metus arba daugiau. Viskas labai paprasta – dauguma žmonių turi vis mažiau pinigų ir prekėm, kurios dažniausiai siūlomos internete, jie jų neleis. Kur kas realiau, kad už juos jie artimiausioje „Maximoje“ pirks grikius ar makaronus. Taigi, čia vėlgi, po kurio laiko, prasidės ašarų pakalnė.. Kad metų pabaigoje tiek reklamos, susijusios su „e – shopingu“ didžiausiuose portaluose jau nebus – aš jums garantuoju.

Kiti gi asmenys turi veikiančias įmones, kurių pagrindinė veikla ar reklamos ir bendravimo su klientais priemonė tikrai nebuvo sukoncentruota internete. Jų verslas pradėjo lėtėti ir tik tada jie susimastė apie naujų erdvių paiešką. Čia matyt lietuviškas bruožas, ne matyti į priekį, o kapanotis esant krizinėm situacijom… Taigi šitie kadrai griebsis paskutinio šiaudo t.y. mėgins kurtis svetaines ar jas tobulinti, taisyti, kad šios gelbėtų jų verslą. Deja, tokie bandymai, mano nuomone, jau yra pavėluoti ir pasmerkti žlugti, o kelios išimtys čia tik patvirtins šią prielaidą.

Tačiau pavėluoti ar ne – interneto rinkai šie bandymai yra gerai, mat jie gali pakelti interneto kokybės kartelę kur kas aukščiau – svetainių padaugės arba jų kokybė pagerės, todėl čia, galbūt veiks ta Smitho „nematoma ranka“. Taip pat tokios investicijos (tiek į e prekybą, tiek į interneto, kaip reklamos/bendravimo su klientais priemonę) turėtų duoti didesnę pinigų cirkuliaciją internete ir su tuo susijusioje aplinkoje. Nežinia tik kaip tuos pinigus panaudos programuotojai/dizaineriai ir verslininkai, kurie su tuo dirba. Nereikia pamiršti to, kad daugelis mūsų interneto darbo bitelių dirba ir su užsieniu, kuriame, ekspertai žada ekonomikų atsigavimą.. Taigi, jei kur metai ir niūrus, tik ne lošimų, organizuoto nusikalstamumo ir interneto rinkoje ;))

Taigi, suma sumarmum, manau, kad internete dirbantiems ir uždirbantiems žmonėms metai neturėtų būti labai blogi. Klausimas tik tas, kaip jie tai išnaudos ir kas bus, kai galimų investicijų banga pasibaigs?

Gerų, 2010!

Rodyk draugams

Kaip mane anglų kalbos mokyjo

Sveiki internetinės padangės mylėtojai. Kurį laiką jūsų netrukdžiau ir neabejoju, kad tuo tik džiaugiatės. Bet šiandien atėjo ta didi diena, kai vėl nusprendžiau jus sutrukdyti savo pezalais apie interneto erdvę.

Šį kart pakalbėsiu apie vieną gana įdomią klientų pritraukimo formą internete. Esu draugas.lt pažinčių klubo narys (beje, gerbėjos ten galite mane susirasti ir net man parašyti – esu laisvas ir žmonos ieškau). Vieną dieną atėjęs pasitikrinti savo nuolat perkraunamos pašto dėžutės aptikau labai įdomų laišką. Na ir prasidėjo mūsų smagus susirašinėjimas:

Mano flirto partnerė

Mano flirto partnerė

Ji: Labas,
Ar negalvoji apie darba uzsienyje?
: Be abejo galvoju
Ji: Ir kokia salis domina?
Aš: Ta, kurioi manęs reikės!
Ji: Ar domina tos salies kalbos mokymas?
Aš: Jeigu taip atvirai, tai labai norėčiau išmokti tos šalies kalbą, galite padėti?
Ji: Taip,Mes sudareme intensyvius uzsienio kalbu kursus zmonems norintiems vykti dirbt. Po kursu studentai gali prisistatyti, uzpildyti paprastas dokumentu formas, apsipirkti ir bendrauti elementariomis temomis.

Turbūt jau supratote, kad drauge mane užpuolė asmeninė reklama. Viena vertus, mintis visiškai nenauja, tačiau, kita vertus, iki šiol man su tokia reklama lietuviškose pažinčių svetainėse susidurti neteko.
Ištiesų administratoriams gali būti sudėtinga sugaudyti tokius “spammerius”. Juk mezgamas dialogas ir paslauga/prekė nėra peršama įkyriai. Tarsi užmezgamas dialogas, o jei nenori – pasiunti ir tiek. Net aš, toks pilietiškas skundikas dėl tokios reklamos neieškočiau administratorių kontaktų.
Patraukia ir tai, kad su manim šneka asmeniškai, neva aiškinasi mano poreikius. Akivaizdu, kad už to yra gyvas žmogus – viena vertus tai pliusas, kita vertus – minusas, mat žmogus nuvargsta ir pradeda daryti juokingas logines klaidas, kaip kad matėt viršui.
Taip pat yr air dvi pusės tokių svetainių panaudojimo randant tikslinę savo publiką – gali pasinaudojęs nemokama paieška susirasti, tarkim, šešiolikmetes merginas ir siūlyti joms vykti į JAE. Pašokti. Kita vertus, suklysti tikimybė yra gana didelė ir tai rodo mano pavizdys… Galbūt gerbiama verslininkė rinkosi pagal nurodomas pajamas ir turimų vaikų skaičių, bet nepagalvojo apie tai, kad tai gali būt tiesiog pokštas…
Bet kokiu atveju, man toks priėjimas patiko.

Rodyk draugams

Kai užlipam ant savo pačių numesto grėblio

Vieną dieną skaičiau marketer.lt įrašą, kuriame buvo aprašyta vieno tinklalapio/tinklaraščio/skripto naudojama praktika – imti svetimus tinklaraštininkų straipsnius ir juos publikuoti internetiniame projekte, neatsiklausus šių įrašų kūrėjų/savininkų.

Nuotrauka nepriklauso įrašo autoriui, ji priklauso tam, kas ją darė

Nuotrauka nepriklauso įrašo autoriui, ji priklauso tam, kas ją darė

Toks metodas – neabejotina vagystė. Ji galėtų būti prilyginama jūsų sukaltam inkilėliui, kurį aš, be jūsų žinios, persineščiau į savąjį kiemą, taip traukdamas taip vadinamų socialiai atsakingų žmonių simpatijas, žaliai ir madingai nusiteikusios žiniasklaidos bei įmonių dėmesį savo gražiomis iniciatyvomis. Taigi, dirbot jūs – o aš ėmiau ir tuo pasinaudojau, ir ką jūs man? Morališkai tikrai negražu.

Kita vertus man labai patiko to projektėlio autoriaus reakcija – žmogus ciniškai sureagavo į burnojančius blogerius, kurie gynė, jų nuomone, labai reikšmingą ir vertingą savąją kūrybą. Belieka laukti informacijos apie kokio Daumanto Širvinsko kovas dėl autorių teisių pažeidimo teismuose… Garbės žodis, kad tokio, iš esmės teisingo blogerio elgesio aš neironizuočiau ir to projekto autoriui per petį neplekšnočiau, jei ne keli „bet“.

Juk patys blogeriai/tinklaraštininkai yra ta masė, kurie yra įsitikinę, kad viskas turi būti nemokama galutiniam interneto vartotojui. Juk būtent tie tinklaraštininkai labiausiai keikia one.lt dėl mokamų paslaugų, džiaugsmingais šūkiais palydi piratų partijų steigimąsi, akylai stebi ir palaiko teismuose autorines teises pažeidinėjančius asmenys. Tai jie renkasi Apple produkcija, nes, anot jų, savo kainodara ir monopolija Microsoft yra niekšai ir grobuonys, šlykščiai diegdami IE ir niekieno neatsiklausdami… Tai jie bando įrodyti, kokie nekalti yra Linkomanijos ar pan. vartotojai. Kad šie geriečiai siųsdamiesi Microsoft gaminį tik norėjo turėt kopiją ir jokiu būdu nebūtų naudoję taip vadinamų „vaistų“… Postringavimai žinoma gerai, bet negi net postringaujant absurdiškai išties įtikima tuo ką šneki?

(LANVA klaidų padarė, tai jų bukumas, jiems reikėjo užsukti su kratą leidžiančiais dokumentais po mėnesio, tada nebūtų kilę idiotiškų diskusijų dėl IP ar gerų siuntėjų kėslų, o vietos interpretacijai, neabejoju, nebūtų likę).

Ir štai atėjo didi diena – už „free“ pasaulį pasisakantis ir atvirai stengiantis tą pasaulį tokiu padaryt, vargšai tinklaraštininkai susiduria su niūria realybe, kai jiems už jų įdirbį niekas nemoka ir tai panaudoja savo tikslams… Žinoma, savas gėris ir savas darbas visuomet arčiau širdies ir tik tuomet, kai kažkas pradeda knisti mūsų daržą, tik tada mes esame nepatenkinti, prabylam apie autorystę, įdirbį ir panašiai.

Aš tokių verslo planų, kokius rengia ir įgyvendina minėto projekto autorius – nepateisinu. Pasikartosiu – tai laikau vagyste. Tačiau sveikinu pačio likimo padiktuotą pamoką, kuomet gaunama per veidą pačių sudrėkintu skuduru.

Rodyk draugams

Komentatoriaus IP viešinimas – gerai ar nelabai?

Šiandien peržiūrinėjau naujienas 15min. portale skaitydamas vieną straipsnį, pamačiau, kad komentuojančių IP yra atskleidžiamas viešai. Esu matęs panašią praktiką, bet, kad nepasiteisinusi praktika būtų įvedinėjama naujam projekte - mano galva yra kvailas sumanymas.

Viena vertus toks žingsnis suprantamas – viešas IP atskleidimas turėtų skatinti „rinkti žodžius“, nepasirašinėti keliais slapyvardžiais, tokiu būdu diskutuojant su savim ir t.t. Tačiau, antra vertus, tai žingsnis, kuris užsmaugs net bandymus megztis kažkokiai bendruomenei šiame tinklalapyje.

Delfi.lt žinomas dėl naujienų ir folkloru tapusių komentatorių. Delfio komentatoriai žinomi visur – ir tarp valstybės tarnautojų, politikų ir šou verslo žmonių. Žinau, kad yra žmonių, kurie neskaito straipsnio, tik antraštes ir komentarus – nes ten, tarp šiukšlių būna ir labai įdomios informacijos.

15min. pasirinktas kelias – klaidingas. Pirmiausia, todėl, kad 15min rašliavų (nepykit, kokybės kaip neradau, taip ir nerandu..) praktiškai niekas nekomentuoja. Net „karštos“ naujienos tesulaukia iki dvidešimties komentarų. O visi žino, kad be „bendruomenės“ nuolatinio lankomumo, dėl komentarų didėja ir atsivertimų skaičius…

Antra priežastis yra ta, kad žmogui labai svarbu privatumas ir tokiu būdu portalas pakerta pasitikėjimą juo. Kiti portalai, bent jau vaidino tai, kad gina savo naršytojų privatumą prieš teisėsaugą… Teisėsi, bet galiausiai turėjo komentatorių IP atskleisti…

Nemanau, kad toks būdas skatintu komentavimą, bendruomenę portalo, nes žmogus matydamas, kad sistema lengvai identifikuoja jo adresą, jaučiasi kažkiek nesaugus. Dauguma naršytojų nėra labai smarkiai pažengę, todėl jie net neįsivaizduoja, kad juos galima identifikuoti. Kita dalis, pamatę tokią politiką paprasčiausiai nebekomentuos… Ar drįstumėt komentare atskleisti viršininko juodus darbus, kai jis ima ir paprašo IT departamento pasidomėti, kuriam kompiuteriui priskirtas tas ar anas IP adresas?

Be to, kyla pagrįstas klausimas ir dėl asmeninės informacijos atskleidimo. Įsivaizduokite, kad elektroninėje parduotuvėje, prie prekės būtų nurodomas jūsų IP adresas. Gerai, jei pirkote Platono “Valstybę”, bet juk tai galėjo būt ir kur kas pikantiškesnis pirkinys.. Arba įsivaizduokite barą, kuriame dega lentelės: “Policija, jei kokie girti užpuolė ką nors, pas mus alų šiandien gėrė: “Vytas Kačerauskas, ak: xxxxxxxxx”". Na o jei nieko šalia baro girti neužpuolė, tai nereikėjo gert, niekas tada nežinotų jūsų duomenų. Situacija nupiešiau visiškai absurdiškai, bet tik tam, kad suprastumet apie ką aš.

Vienu žodžiu, „promachas“ ir tiek. Nežinau kiek jų dar gali būt, nuo smulkmenų, darant krūvas klaidų, žalio žmogaus slampinėjimo po miestą, AD VERUM „triukų“ su Drąsium Kedžiu iki komentatorių IP atskleidimų. Kartais atrodo, kad viskas 15min daroma atvirkščiai nei reikėtų. Sprendimai ir elgsena dažnai nesuvokiama sveiku protu ir tiek. Savaitės tiražai ir leidinių dažnumas jau sumažintas, kažin kiek internetinė leidyba tems..?

Rodyk draugams